Kaip netikėtai atėjo Ruduo

Pagaliau atėjo ruduo. Nesakau, kad aš jo laukiau. Netgi priešingai - ruduo man praneša apie artėjančias pliurzes, nuolat apniukusį dangų ir kasdienį liūdesį...

Tik ne dabar. Dabar, saulės nutviekstame miške matau skaisčiai geltonai raudonus medžius, iš ryškios ugnies į švelnų saulėlydį pereinančiais lapais pasidabinusius krūmokšnius. Žvilgsnis užkliūva už nedrąsiai iš po samanų ir, jau nelygioje kovoje su rudens gaiva ir vėju, kritusių lapų kyšančios rudos kepurėlės. Netoliese lėtai savo keliu ropoja didelis vabalas. Kvėpuoju miško vėsa, kiekvieną kūno ląstelę užpildo tyro deguonies, laisvės ir sakų kvapas. Visai šalia, atrodo vos už kelių žingsnių, genys stuksena aukštos pušies kamieną, o kažkur tolumoje nedrąsiai ūžia traktorius, greičiausiai velkantis dar vieną vežimą malkų link senos trobelės, auksu nulietos pievos pakraštyje...

Šalia - namukai, kuriuose prabėgo visa vaikystė. Vos už tvoros - smėlėti takeliai, kuriais nerūpestingai bėgdavome, mosuodami lazdyno šakomis. Tada jos atrodė tokios didelės ir tvirtos, kad galėtų apsaugoti visą mūsų basakojų išdykėlių būrį... Čia pat ir lysvė, kurioje vis matydavau pasilenkusią, uoliai rausiančią piktžoles Močiutę... Štai ten, iškart už kampo, ir senoji būstinė, kurią su pusbroliais bei mažom sesutėm kalėm iš pušinių lentų ir nedidelių vinukų. Jų parūpindavo Tėtis, kai Mama tuo tarpu ruošdavo naminį troškinį, kuris kvepėdavo šviežomis daržovėmis bei švelniu laužo dūmu. Ir dar dabar ausyse skamba Dieduko dainos, kai vakare, prisėdęs ant suolelio šalia namo uždainuodavo "Kaip gražu miške!", o mes choru pritardavom: "Cho cho!"...

Taip pagaunu save maudantis ne tik vis dar itin šiltuose saulės spinduliuose, bet ir dar šiltesniuose prisiminimuose. Ir taip gera, kad norisi apsikabinti pasaulį ir pravirkti. Ne iš liūdesio. Iš laimės. Iš meilės šiai žemei, kiekvienai namo kertelei, kiekvienam keleliui, medžiui, vėjo gūsiui ir net voratinkliui palei seną stogą. Meilės savo šaknim ir vaikystei, už kurią dėkingumo užteks iki pat gyvenimo galo. Nes visa tai yra mano laimės ašarų guzas, užstringantis gerklėje ir ugnis, švelniai rusenanti krūtinėje. Tai esu Aš. Ir dabar Aš mėgaujuosi Rudeniu.